Kaip Rusija laikytųsi taikos susitarimo su Ukraina: Čečėnijos ir Sakartvelo atvejai

Tačiau net jei ir pavyktų pasiekti ilgalaikį taikos susitarimą, Kyjivą liūdina kitas faktas: žvelgiant į ankstesnius Maskvos taikos susitarimus, matyti virtinė sulaužytų susitarimų.

Ukrainos mąstymą lemia baimė, kad Rusija gali paprasčiausiai vėl įsiveržti, jei Kyjivui nebus suteiktos tinkamos Vakarų saugumo garantijos.

Ekspertai laikraščiui „The Moscow Times“ sakė, kad net jei taikos susitarimas bus pasiektas, Rusijos elgesys, kai ji apeina arba visiškai pažeidžia susitarimų sąlygas, turėtų kelti skepticizmą dėl jos gebėjimo laikytis bet kokio būsimo susitarimo.

Šiuolaikinės Rusijos prieštaringų taikos susitarimų istorija siekia chaotiškus metus po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Kai 1991 m. žiemą Čečėnijos Ičkerijos respublika paskelbė nepriklausomybę, Maskva staiga susidūrė su viena tokia krize netoli namų, strategiškai svarbiame Šiaurės Kaukazo regione. Po trejų metų, kai slaptais būdais nepavyko užkirsti kelio judėjimui, prezidentas Borisas Jelcinas įsakė surengti sausumos ir oro kampaniją separatistams neutralizuoti.

Pasak Šventojo Kryžiaus koledžo profesoriaus, Čečėnijos karų eksperto Marato Iljasovo, būtent šio konflikto metu Rusija pradėjo taikyti brutalią tariamų grėsmių saugumui malšinimo strategiją, kuri šiandien yra jos karo Ukrainoje varomoji jėga.

„Kaip [Rusija] pasielgė su Sakartvelu – aneksavo teritorijas – taip ji pasielgė ir su Ukraina, bet viskas prasidėjo Čečėnijoje“, – sakė jis laikraščiui „The Moscow Times“, turėdamas omenyje kitus tarptautinius konfliktus, kuriuos Rusija vėliau pradėjo kariauti.

M.Iljasovas gyveno Čečėnijoje praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai Rusija artilerijos ugnimi apšaudė regiono sostinę Grozną ir pasiuntė 40 000 karių, kad „atstatytų konstitucinį teisėtumą, teisėtvarką ir taiką Čečėnijos respublikoje“.

Kai po dvejų metų karas baigėsi, buvo žuvę daugiau kaip 50 000 žmonių, iš kurių dauguma – civiliai gyventojai.

Pirmojo Čečėnijos karo pabaigą žymi du susitarimai: 1996 m. Chasavjurto susitarimai ir 1997 m. Rusijos ir Čečėnijos taikos sutartis.

Abiejose sutartyse išdėstytas supratimas, kad ginčai nebus sprendžiami smurtu, o pirmojoje sutartyje ypač uždrausta naudoti „ginkluotą jėgą arba grasinti ją panaudoti sprendžiant visus klausimus“.

Kurį laiką atrodė, kad to pakaks pagrindinėms abiejų šalių nesutarimams išspręsti. Tačiau Čečėnijos nepriklausomybės klausimas liko atviras, o po trejų metų, vadovaujama naujai inauguruoto ministro pirmininko Vladimiro Putino, Rusija vėl įsiveržė į Čečėniją, motyvuodama tuo, kad šis regionas yra visoje šalyje plintančio terorizmo šaltinis.

Pasak M.Iljasovo, 1999 m. invazija, žyminti antrojo Čečėnijos karo pradžią, pažeidė susitarimus, kuriais baigėsi pirmasis karas.

„Rusija pažeidė taikos susitarimų sąlygas, tai neabejotina, – sakė M.Iljasovas laikraščiui „The Moscow Times“. – Taip, kilo saugumo problemų, tačiau nebuvo nieko, ko nebūtų buvę galima išspręsti, o saugumo problemos nebuvo tokios didelės, kad dėl jų būtų reikėję pradėti antrąjį karą.“

Jei Ukraina vis dėlto pasieks taikos susitarimą, „tai gali būti kelerių metų klausimas, bet rusai sugrįš“

Užuot derėjęsis su valdančiąja vyriausybe, Kremlius pradėjo dešimtmetį trukusį puolimą, per kurį žuvo dar tūkstančiai žmonių ir kuris baigėsi Kremliui palankios Kadyrovų šeimos valdymu.

M.Iljasovo nuomone, Čečėnijos patirtis išryškina paprastą tiesą: jei Maskva įžvelgia grėsmę saugumui, joks susitarimas nesutrukdys jai vėl įsiveržti į regioną.

„Jei jie siekia išsaugoti savo šalį tokią, kokia ji yra, niekas jiems nepadės pasiekti šio taikos susitarimo“, – sakė jis, turėdamas omenyje Rusijos nenorą grąžinti aneksuotą Ukrainos teritoriją. O jei Ukraina vis dėlto pasieks taikos susitarimą, tęsė jis, „tai gali būti kelerių metų klausimas, bet rusai sugrįš“.

„Jei Rusija manys, kad gali saugiai pažeisti susitarimą, ji tai padarys“, – sakė ekspertas.

Rusija dar nebuvo baigusi karinės operacijos Čečėnijoje, kai konfliktas kilo kitoje Kaukazo dalyje.

2008 m. rugpjūčio mėn. Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis įsakė savo kariuomenei pulti Rusijos remiamas pajėgas separatistiniame Pietų Osetijos regione.

Atsakydama Rusija pasiuntė į regioną karius, o tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad taip siekiama „užkirsti kelią genocidui“ – tai priminė retoriką, kuria Maskva vėliau pateisino savo plataus masto invaziją į Ukrainą.

Po penkias dienas trukusių kovų Rusijos ir Sakartvelo karas baigėsi ne išsamiu taikos susitarimu, kurio Ukrainoje siekia prezidentai D.Trumpas ir V.Putinas, o paskubomis sudarytomis paliaubomis, vadinamomis šešių punktų planu.

Jo nuostatos, tarp kurių – nutraukti kovos veiksmus ir leisti teikti humanitarinę pagalbą, tebėra privalomas susitarimas dėl karo sustabdymo.

Tačiau Sakartvelo ekspertai teigia, kad per kelerius metus nuo pasirašymo Maskva pažeidė pagrindines Šešių punktų plano sąlygas, ypač penktąjį punktą, kuriame reikalaujama, kad Rusijos kariuomenė „pasitrauktų į pozicijas, buvusias prieš prasidedant karo veiksmams Pietų Osetijoje“.

Norėdama tai padaryti, Maskva turėtų išvesti savo karius iš didžiosios dalies Pietų Osetijos teritorijos ir taip prarasti svarbų svertų Tbilisiui šaltinį.

Šota Utiašvilis, aukšto rango Sakartvelo vidaus reikalų ministerijos pareigūnas konflikto metu, laikraščiui „The Moscow Times“ sakė, kad Šešių punktų planas buvo geriausias susitarimas, kokį Sakartvelas tuo metu galėjo gauti, nors jame ir nebuvo mechanizmų, kurie neleistų Rusijai toliau okupuoti teritorijos.

„Nebuvo daug galimybių, – sakė Š.Utiašvilis. – Buvo visiškai aišku, kad rusai ir toliau kontroliuos jiems priklausančias teritorijas.“

Dabar svarbiausia ne susitarimo formuluotė, nes jei Rusija manys, kad gali saugiai pažeisti susitarimą, ji tai ir padarys. Svarbiausia yra saugumo garantijų Ukrainai tvirtumas

Per kelerius metus Sakartvelo patirtį užgožė prasidėjusios kovos Donbase ir daugiašalių susitarimų nesėkmė, neleidusi užkirsti kelio plataus masto invazijai į Ukrainą 2022 metais.

JAV ir Europos pareigūnai dabar siekia, kad dvišalis V.Putino ir V.Zelenskio aukščiausiojo lygio susitikimas būtų kitas žingsnis taikos procese siekiant nutraukti kovas.

Š.Utiašvilis, kuris taip pat vadovavo taikos deryboms su Rusija po karo, sakė, kad šiuo metu didžiausia pamoka Sakartvelui yra Vakarų saugumo garantijų svarba, o Rusijos pareigūnai jau išreiškė skeptišką požiūrį.

„Dabar svarbiausia ne susitarimo formuluotė, nes jei Rusija manys, kad gali saugiai pažeisti susitarimą, ji tai ir padarys, – sakė jis. – Svarbiausia yra saugumo garantijų Ukrainai tvirtumas.“

„Žmonės [ukrainiečiai] turi žinoti, kad jei Rusija vėl užpuls, – pridūrė jis, – atvažiuos kavalerija ir jie neliks vieni“.